Netoli pelkės augo didžiulis senas ąžuolas. Jis buvo toks senas, kad dažnai viską pamiršdavo.

Švelnus vėjo ošimas kedeno jo medžių šakas. 

Pelkėje gyveno varlė vardu Kvaksė. Jai patiko tupėti ant  lelijos lapo, šildytis prieš saulutę ir puikuotis savo grožiu. Varlė besipuikuodama dainuodavo.

Vieną saulėtą dieną Kvaksė pamatė besidairant morką Smailakoją ir tarė:

- Tik pažiūrėk kokia šleiva esi ir stiebai tavo gigantiški ir bjaurūs. Ko tau prireikė mano pelkės pakrašty?

Morka pasijuto nejaukiai, tačiau ramiu tonu atsakė:

- Ieškau gražios vietos kur galėčiau šaknis įleisti ir pasidžiaugti gražiomis rudenio dienomis.

Kvaksė nusijuokė ir tarė:

– Cha, cha, cha tokia gigantė čia nereikalinga. Man saulę užstosi, ir vandenį išgersi, man per mažai liks. Geriau keliauk čia nesimaičius.