1 skyrius – Senasis kaimas

Tarp žaliuojančių miškų ir vingiuotos upės stovėjo mažas kaimas. Jo trobos buvo medinės, su šiaudiniais stogais, o kiemuose kvepėjo šviežiai kepta duona. Rytais vyrai eidavo į laukus arti žemės, moterys verpdavo linus ir audė drobes, vaikai ganydavo gyvulius bei klausydavosi senolių pasakojimų.

Kaimo viduryje augo didžiulė sena liepa. Jos šakos buvo tokios plačios, kad po jomis galėjo susėsti visi kaimo žmonės. Sakydavo, kad liepa matė daugiau nei bet kuris žmogus – karus, badmečius, vestuves ir krikštynas. Kai vakare prie jos uždegdavo laužą, senoliai pradėdavo pasakoti istorijas apie protėvius: apie drąsą ginant savo žemę, apie laikus, kai buvo draudžiama kalbėti gimtąja kalba, ir apie žmones, kurie slapta nešė knygas, kad išsaugotų žodį.

Vaikai klausydavosi sulaikę kvapą. Jiems atrodė, kad istorijos tarsi sklando ore – užtenka tik ištiesi ranką ir gali jas paliesti.

2 skyrius – Berniuko išbandymas

Tame kaime gyveno berniukas vardu Matas. Jis buvo smalsus ir visada turėjo daugybę klausimų. Klausydamas pasakojimų, jis dažnai pakeldavo akis į senolį ir klausdavo:

– O ar tai tikrai buvo?

Senelis nusišypsodavo.– Istorija gyva ne tik knygose. Ji gyva mūsų širdyse.

Vieną vakarą, kai mėnulis pakilo aukštai virš laukų, Matas pasiliko prie liepos ilgiau nei kiti. Jis palietė jos šiurkščią žievę ir sušnabždėjo:
– Parodyk man tiesą.

Staiga pakilo lengvas vėjas, lapai sušnarėjo, o aplinkui tarsi aptemo. Kai Matas atmerkė akis, kaimas atrodė kitoks – trobos buvo naujesnės, žmonės vilkėjo senoviškus drabužius, o ore tvyrojo nerimas.

Jis suprato – jis peršoko per laiką.